Medžius
pavienius
Aptveria
ir saugo,
Užtaiso
jų žaizdas,
Tos
pačios žemės sauja,
Rausvo
molio,
Todėl
jis pakelia šakas
Ir
ilgai stovi,
Žaliuoja
it senolis...
Jo
samanos – barzda,
Tokia
graži, pilka
Ir
žiemą, vasarą,
Pavasario
malonėje, –
Ruduo
atskleidžia
Tikrą
grožį...
Suvirpa
samana,
Kai
krenta šakos
Į tą
pačią žemę – smėlį
Arba
molį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą