Vėlyvas metas

Aido Klimantavičiaus drobė

Kiekvieno vakaro

Ir šios žiemos

Vėlyvas metas;

Susėskime prie lango

Ir pažiūrėkime abu,

Kur saulė nusileido

Ir vėl teka...

Prieš aušrą šerkšnas

Apdengė šakas,

O per mūsų širdis,-

Tarsi iš gilios gelmės,-

Išauga ir prisiminimų medis...

Vėjas ir atvėrė langą,

Kada mes atvirai

Su praeitimi šnekame...

Nebe sudygs sapnai,-

Svajonių nuleisti sparnai,

Kur kažkada tupėdavo

Balti pašto balandžiai,

Paglosčiau tavo ranką,

Šildau savo kvapu,

O tu man - žilą galvą.

Žiema...

Vėlyvas metas...

Eikime nuo lango.