Garuoja
upės,
Kol šaltis
nesuspaudė,
Paskui
snaiges tik vėjas gaudo
Ir semia
vandenį ledo lytis,
Storėja
ir įtraukia
Šakas,
nendrių stiebus;
Pro juos
garuoja gyvastis,
Alsuoja
upėse žuvis...
Kai šalta,
laukia šilumos,
Pavasarinio
neršto,
Kaip
naujos į properšas aušros...
Garuoja
žemė
Daigus
šaukdama,
Augina
derlių,
Kad soti
būtų žiema.
O ant
Kalėdų stalo obuoliai
Primintų
sodą, namą,
Kuriame
gimei,-
Garavo
duona kepama,
Kryželį
brėžianti ant kepalo mama...
Dabar ir
visada.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą