Ačiū už rožę
Ir
bjaurumas oro gruody,-
Nėr ta
sniega,
Tamsu,
šlapia kaip aruody;
Kaip gera
lovą turėtai,
Kad
galėtumei gulėcie.
Da paklode
gryno šilko,
Marškinėlius
apsivilktumei,
Čiužinys
minkštas be galo:
-Aikš,
dukrele, užu stala...
Dzyvai
darosi ant žemes -
Prieš
Kalėdas perka lovą,
Kai nebūna
balto sniego,
Senis
Šaltis tyliai miega.
Aš jo
nosį pakutensiu
Ir
apklosiu, ir mylėsiu,
Kad tik
rožės vieną žiedą
Dovanotų
senas dziedas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą