Rasos Tunkevič mamai
Po vieną
žodį,-
Kaip
stiprybės šaukštą,-
Noriu
padalinti,
Kaip lašą
gelsvojo medaus,
Kad būtume
visi,
Kiek dar
šiame pasaulyje
Paskirta,
Nes Jūs
dar jaunesni...
Kiek lieka
valandų,
Kai kam nė
metų,-
Apkabinu
visus
Ir
dovanoju Oginskio polonezą,
Kuris iš
ilgesio Tėvynei
Sukūrė
nepamirštamą sonetą,
Nes taip
tikėjo grįžti į namus...
Mūsų
namai – pastogė,
Kur net
žvirblis mielas,
Kedenantis
pilkus pūkus,
Kad būtų
šiltos žiemos,
Pavasaris
ankstyvas
Prie
nuosavų lizdų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą