Mūsų kartos nelaimė

Nelaimė,

Kada medis auga

Svetimame krašte,

Tarp jam neįprastų kupstų,

Nemato ir neapsižvalgo,

Kad žemė ta pati,

Tas pats dangus.

Nelaimė,

Kai žmogus praranda,

Kas brangiausią - tėviškę,

Savo tėvus,

Atskirtas vilku staugia

Ir ieško vis kaltų...

Įtarinėja ir kaimyną,

Gerą draugą,

Net brolis tampa

Pikčiausiu priešu,

Tada didi nelaimė

Atsisuka veidu piktu

Ir jam pačiam neleidžia

Išlikti sau geru...

Kada pasėjus grūdą

Jis gražiai užauga,

Supranta, kad matys dangus,

Atleidžia žemei,

Atleidžia savo draugui,

Nebūna svetimas tarp girių,

Kad ir svetimų...

Sugrįžo mūsų žmonės,

Likimą aplenkę,

Net iš „Dievo miškų“...

Kokie jie buvo kantrūs,-

Už tai ir atgulė gimtinėje,

Po ąžuolu žaliu.