Dienos
vaga labai gili,-
Vakarykšte
prasideda
Ir eina
vis giliau,
Kur niekas
neatsimena,
Kas ją
pradėjo,
Kur
pasibaigė jos takas.
Ką
pamatau, tą užrašau,
Nes laiko
lašas
Ištirpsta
vagoje ir nesimato.
Senų
laikų data
Su dviem
lazdom paramstoma
Ir stovi
prie kelių,
Prie
kryžkelių kryželiais,
Dažnai
užkeliami vis ratai
Ant
nugenėtų medžių
Ir laukia
čia gandrų,
Kad giminę
pratęstų.
Kada
ateina vakaras,
Išnyksta
kontūrai,
Tada
girdžiu lakštutės balsą -
Ji suokia
apie laiką
Nepradėtą
vagą...
Kas aria,
to ir prakaito lašai
Pagirdo
žemę,
Jos
gelmėje ištrykšta šaltinėlis
Ir teka
laikas, teka...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą