Pirmieji
numeta lapus
Senieji
medžiai,
Nes bijosi
žiemos:
Jau daug
patyrę,
Kad šerdį
greit pasiekia šaltis,
Jei
neapsaugotas liemuo,
Tada visas
jėgas sutelkia
Į savo
žievę tankią -
Ant jos
užauga samanos
Ir gražios
kerpės;
Taip
nepajunta, kad jau sensta,
Sudiržta
kaip akmuo...
Kol
jaunas, auga,
Jo didesni
net lapai,
Jis
atviras iki šaknų,
Kurios vos
įsikimba
Ir
trimituoja žemei,
Kad jo
širdis – želmuo,
Jis turi
pavardę ir vardą,
Kovoja tik
dėl vietos,
O visa
kita – nesvarbu.
Gera
žiūrėti į medelį,
Kol jo
šerdis – dar ne akmuo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą