Stabai

Supuvę medžiai,

Kaip seni stabai,

Kai netikri,

Ilgainiui virsta,

Kas juos pastatė,

Saugo iki paskutinio mirksnio.

Negrįžta upės

Ir nesužaliuoja medžiai,

Kai nebėra šaknų,

Nukrenta paskutiniai lapai...

Išdygsta šalia naujas,

Bet jau rūbu kitu,-

Gyvenimas juk teka;

Pabūkime tik žilvičiu,

Kai saulė keliasi

Ir paukščiai šneka.

Nugriūdami stabai

Visus purvus

Nusineša į laiko tėkmę...

Tik nestatykime naujų,-

Nauja karta prakeiks juos.