Artimam

Lengviau užjausti eglutes,

Kai kerta prieš pat Kalėdas,-

Jos daug toliau,

Kažkurioje girioje užaugo...

Oi, daug sunkiau

Pakelti šaką ąžuolo,

Kurią vėtra nulaužė,

Nes augo jis šalia,

Mano kieme, prie tako,

Jį saugojo tik žemė...

Jis niekur neskuba,

Net paskutinis numeta lapus,

Ant jų toks baltas šerkšnas,

Vis plėšo jo mažas šakas,

Jos vėl atauga,

Kai šaknys laiko jo svajas,

Kad gilių susilauktų...

Prie viešo kelio

Vėjas visus taršo

Ir švilpauja laidai,

Tarytum girdi balsą...

Šaukia ir eglutės, šaukia,

Kalėdų naktį, per visus metus -

Tik ąžuoliukui šaukia,

Kad nepasiduotų kirviui,

Augtų.