Gal neužtektų amžiaus,
Kad aplankyčiau savo kraštą,
Net mano kaimo žmonės
Išsiskirstė po šalis,
Kur jau nesusitinka
Per visą savo amžių
Ir niekada, jau niekada
Į savo vietą nesugrįš.
Reikėtų važinėti po pasaulį,
Surinkti pėdsakus naujus,
Prie jų lyg antspaudą
Ryškų prispausti
Senus iš tėviškės metus.
Dabar girdžiu,
Kaip klevas rauda,-
Pavasarį nėra ąsočio,
Kur tekėdavo sula,
Bet sėja ir išdygsta naujas,
Prie jo kamieno jaunas,
Žaliuoja gražūs lapai,
Rudenį rausvi nukrenta,
Nors ir trobos jau nebėra...
O visgi šaknys čia?
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą