Visada kaime po Kalėdų prasideda
jaunimo pasilinksminimai.
Nusibosta adventas, nes ir mano jaunystės
laikais kolūkio pirmininkas Geleževičius kultūros namus
atidarydavo tik ataskaitiniam susirinkimui. Visi pasikalbėdavo, kai
ką net į sceną pasodindavo ir apdovanodavo kokiais menkniekiais, o
žmonėms ir tai buvo džiaugsmas. Niekas už nieką juk negiria.
Jaunimui šokti per Adventą
neleisdavo. Iš šiaip buvo toli kultūros namai, o žiemos
pasitaikydavo gilios – visai kaip šįmet. Klampoji per pusnis,
kelių niekas nevalė. Negi eisi su veltiniais į šokius. Jaunoms
kojoms nešalta. Nėra kur ir persiauti. Su kaproninėmis kojinėmis
ir bateliais trepsi tris keturis kilometrus, ir nieko.
Buvo ir kultūros namų meno vadovė.
Subūrė jaunimą : repetuodavome liaudies šokius, dainavome iki
vidurnakčio, o paskui vėl pėstute per pusnis. Namo eidavome
keliese,- iš gretimo kaimo dar prisijungdavo.
Buvau mokykloje
išmokusi itališkų porą dainų, latvišką . Merginos prašydavo
padainuoti. Ir dabar atsimenu, kokios šviesios buvo naktys,-viskas
kaip ant delno. Pakelėse apšerkšniję krūmai, žaižaruoja nuo
mėnulio sniegas. Pakeli galvą, o ten - žvaigždžių spiečiai.
Kaip nedainuosi jaunas būdamas. Pučia vėjo gūsis į gerklę,
pasisuki kiek ir vėl dainuoji.
Neseniai skambino po daugelio metų
viena mano jaunystės draugė. Ji dabar gyvena Anykščiuose, nes tų
kaimų – nė kvapo. Priminė mūsų keliones. Pagalvojau, kad
susitikusios gal ir jau viena kitos nepažintume. Tuskenytė. O dabar
ir pavardės nepaklausiau,- juk ištekėjo...Bet žmogų iš akių
pažįsti,- jos nesikeičia...
Ką čia aš vėl apie dabartį, juk
maniau, pasakosiu, kas buvo.
Sugalvojome daryti šokius arčiau.
Tuose namuose, kur anksčiau buvo Bagdišankų, vėliau viename gale
gyveno Dičienė su Levute Kirpičkyte. Ji buvo samdinė, bet taip
abi susigyveno, kad ir po karo liko draugiškai,- kaip seserys. Kai
Levutė sunkiai senatvėje susirgo, nesikėlė iš patalo, prarado
nuovoką, Dičienė ją slaugė iki mirties... Visi beveik jau mirę,
bet vis tiek pasakosiu. Gal ir po mirties žmogui geriau, kai apie jį
dar kalbama – atmintis. Manęs nebebus, niekas nebekalbės.
Kitas trobos galas buvo nusavintas ir
apsigyveno jauna šeima. Turėjo net ne vieną vaikelį Žvironai,
bet abu buvo jauni ir priimdavo pašokti. Niekam nė į galvą
neatėjo, kad gali senimas pykti. Kartais ateidavo ir žiūrėdavo,
kaip mes šokame, traukiame burtus, laiškelius su palinkėjimais.
Žinoma, po Kalėdų. Adventas yra Adventas.
Ateidavo jaunimas iš toliausiai ir
mes eidavome per pusnis į Kalvelius, Puodžių kaimą. Vieni pas
kitus kas antrą savaitgalį. Nė ten dėl pažinčių,-šiaip sau –
pašokti, padainuoti. Ir vėl per pusnis iki kelių klampoji namo.
Vėl dairaisi į dangų. Žinoma, kažkas ir palydėdavo, bet neprisimenu tokio atvejo, kad kas bandytų bučiuoti ar kažkokias užuominas nešvankias pasakytų.
Visada atsirasdavo, kas groja.
Akordeoną atsinešdavo, armoniką pats Juozas Žvironas turėjo ir
šiek tiek mokėjo. Kiek ten to mokėjimo tereikia : jauti ritmą ir
apie tai negalvoji. Neprisimenu nė vieno tų žmonių vardų, gal ir gyvų nebėra...
Kultūros namuose kitaip. Dar ir
plokštelių uždėdavo, buvo garsiakalbiai. Skambėdavo ir ne tik
lietuviškos melodijos.
Žiūriu, ką rašau, sudrėko
skruostai, nors vėjas nepučia į akis...
O pusnyse taip pat ir dabar vėjas
tebegroja...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą