Ona Baliukienė
Jau naktis -
Pati ilgiausia;
Dieną pusto,
Mintis neša
Prie tėvelių,
Prie gimtų namų...
Čia sustoja,
Pasisveikina ir atsiprašo,
Nes dažnai pralėkdavo
Net nepamatęs
Uždarytų durų
Ir apšalusių langų...
Kiekviena troba
Juk turi savo dvasią,-
Šviečia žiburys
Gerų akių,
Laukia nesulaukia
Brolio, sesės,
Grįžtančių namo
Iš svetimų kraštų.
Vėjas toliau lekia...
Kas su juo suspės?
Tėvai labai seni,
Tik paklauso,
Ką jisai pasakė,
Ir užsnūsta vienu du...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą