Tikėti būna per vėlu,
Kada gerumo upė senka;
Reikėjo ją užtvindyti laiku,
Vis mesti į jos tėkmę
Po vieną žodį,
Nors ir mažą,
Rodos, tuokart menką...
Kai daug prisirenka dugne
Mažyčių akmenų,
Vanduo nusenka,-
Iš jų ir užtvankos
Daugiau nepastatysi,
Pajudini, o ten jau -
Vienos kalkės...
Taip sudūlėja žodis
Ne priglaudžiamas kitų,
O atstumiamas nepatiklios rankos.
Padėsiu tau ant delno
Tūkstantį žvaigždžių,-
Ten visi geri žodžiai telpa:
„Mama, tėti, vaike, ačiū“...
Vanduo pakilo,
Plaukia upeliu
Ir pildo visų upę,
Kurios gerumas neišsenka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą