Daug metų leidome į dangų
Taikos baltą balandį -
Per savo vestuves,
Per tėviškės šventes,
Kai kviečiame ir pas save,
Kai grįžusių sulaukiame...
Atrodo, taip dar neseniai
Jie skrido tik į saulę...
Gal mūsų mintys,
O ne jų balti sparnai pavargo?
Ko taip ilgėjosi tėvai :
Taip laukė rašto,
Kurį nešėsi snape
Baltas balandis
Ir nutūpė dar neseniai
Mums ant peties
Tarsi didžiulė laimė...
-Vaikeli, kur paklydai
Savo akyse ir nematai,
Paglostyk plunksną
Baltojo balandžio
Ir užrašyk mano žodžius:
„Daug matėme per savo amžių“...
Tik nepaleisk veltui
Nė vieno žodžio -
Baltojo balandžio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą