Sena žievė

Sena beržo žievė -

Nuo pažemės gruoblėta,

Kai žiūri į viršūnę,

Šviesu, šviečia...

Dabar tik nematau šaknų,

Tik savo pėdas,-

Ant balto sniego

Padai miega nudėvėti...

Yra ir mano žemė,

Yra ir šaltinėlis,

Kuris girdo

Net ir miegantį...

Nuo pašaknių ir samana

Paliesti kviečia -

Tai senos pasakos

Ir dainos iš anų laikų

Priverčia širdį suvirpėti...

Dar girdisi vilkų garsai,

Gūdžių miškų aidai

Ir akys šviečia...

Esu su tavimi arti,

Vienatvę pasikvietusi.