Rudenį gandrai išskrido
Ir vaikų mažai paliko;
Veltui varlės po ledu
Išsislapstė nuo gandrų...
Visur sniegas – balta, balta -
Tarsi gandro tas apsiaustas,
Tik sparnai - juodi, juodi -
Vis dar vėpso patvory...
Ne, tenai pusnynai šypso
Ir šešėliai pasiklydo,
Visą naktį gaudžiau žvaigždę,
Kad įrodyčiau jos vaizdą.
Pažiūrėjau net ant stogo,
Kur gandrai kaleno, mokė
Skristi jau savo vaikus
Net į užsienius plačius...
O gal ten žvaigždžių nėra,
Kaip atgal jie kelią ras?
Kaip senieji neš vaikus,
Jeigu mokslų nebebus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą