Keliu akis į dangų,
Kiekvieną rytą laukiu
Saulės vieno mirksnio,
O naktimis mėnulio šypsenos;
Kas gali man atstoti
Buvusį pavasarį žieduotą,
Kai ievos šakele
Pakrūmė vėl pamos.
Žydėjo, nužydėjo
Vasaros ant smilgos,
Kabėjo saulės šviesoje rasa,
Nupurtė vėjas
Ir kvatodamas pradingo,
Rudens lapų šūsny
Daina nutilusi užmiega
Ir taip per visą žiemą
Iki kito pienės pūko -
Laiko ribos...
Tik dangus vis toks pats
Ir šiandien, ir rytoj...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą