Sėdžiu prie stalo,
O jis – juodas juodas -
Stebiuosi ir nesuprantu,-
Juk dar yra kitų spalvų,
Kodėl nudažė ir paliko
Visai tokį vieną
Prie pusnių - taip baltų...
Jo viršų vis žiema užtiesia,
Pastato dar eglutę,
O ant jos šakų žalių
Dar pakabina saulę -
Visai vieną žaislą,-
O kiek čia spindulių...
-Kas čia?- mama paklausia
Sūnaus iš tolimų kraštų...
-Čia, mama, tavo laiškas,
Kurį išsaugojau ir vis turiu.
-Padėk, sūnau, tu jau užaugai,
Pakeisk jį mėnuliu,
Budėsiu aš prie tavo lango
Visą šviesią dieną,
O naktį jis pakeis
Su daugeliu žvaigždžių.
Ant stalo – balta balta,
O stalas juodas kaip naktis,
Pabūkime kartu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą