Išsėmiau tarsi šulinį
Savo visus žodžius,
Bet jis vėl prisipildo,
Nes amžina versmė
Kitokį jausmą dildo.
Pažėriau naktį žodį
Kaip šviesias žvaigždes
Nuo laumės juostos tilto
Ir byra šiltu lietumi,
Garsus trumpam nutildo.
Kiek žodžių nelauktų,
Kiek jų nutildytų,-
Sapne matau visus,
Negimusius ir einančius
Gyvenimo keliu,
Visus labai skirtingus.
Kiekvieną rytą vėl keliu,
Kad jausmas nenutiltų,
Kalbėtų ir kalbėtų
Ir už mus abu...
Dabar tylu tylu,
Grįžtu prie savo šulinio
Ir šventą vandenį semiu.
Ar girdisi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą