Aš nieko nieko
Iš tavęs, gyvenime, nelaukiu,-
Tu – debesėlis,
Plaukiantis pats sau.
Prasiveria dangus
Ir vėl tu paslepi
Jo melsvą` veidą,
O tavo veido nematau.
Kokia plati padangė,
Ji kartais verkia -
Tokią dažnai matau;
Kasdien kitokia šypsena,
Nes debesėlis plaukia...
Štai saulė užsimerkė -
Tai mūsų laimės atspindys,
Atsiprašau...
Dabar visai jau apsiniaukę -
Oi, mūsų veidrodis,
Sudužęs į šukes,
Su juo saulės zuikutį
Dar galiu pagauti...
Tenai, kur spindi,
Nueisime ir mes.
Tiki? Jisai mano delne.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą