Atsiveria žmogus,
Kada žiūri į aukštį,-
Į ten ir medis auga,
Ir gyva žolė,
O akmenys granito kalba,
Kad esame taip laikini...
Bet mūsų rankos,
Kaip to medžio šakos,
Vienos nusvyra
Lyg baltų beržų,
Kitos jau apsamanoja
Ir gumbai užauga,
Nebe pražysta it senoji obelis...
Atsiveria ir siela,-
Tarsi dangaus vartai -
Visai čia pat, arti,
Kai tariame žodžius
Kiekvieną dieną,
Savo tylią maldą:
-Padovanok sekundę,
Atsiųsk man artimą,
Kad atsivertų žemėje
Dangus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą