Mes žaidžiame abu -
Aš ir žiemos vėjas,
Taip lekia sniego gniūžtės,
O iš dangaus vėl snaigės
Krenta dribsniais,-
Limpa, šyla, slysta
Nuo karštų rankų
Tarsi balti užkandžiai...
Laižau pirštus,
Kada jau šąla,
Geležis prisvyla,-
Kartojasi daug metų,
Bet nepriprantu visai...
-Jei būtum tu viena,
Numesčiau tau į nugarą
Baltąją gniūžtę tyrą,-
Kvatoja pusnyse šiaurys...
Dabar atsisuku į saulę,
O jinai į debesį pažiūri
Ir meta snaigių spiečių,
Kad žaistume abu...
-Gerai, gerai!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą