Kiek skausmo
Ašarų tekėta,
Kiek laidota,
Kuriuos mylėjau
Labiau negu save...
Ir tąkart mirtį nugalėjau.
Atsitiesiau tarsi žolė,
Sumindyta ir nulenkta,
Sušlapusi ir nuo lietaus,
Nuo žaibo kirčio,
Nuo netikėto vėjo...
Ir vis dar netikėjau,
Kad bus audra
Ir eisiu tik prieš vėją...
Jei pasijusiu nulaužta,
Priglusiu tik prie žemės,
Kuri vienintelė man liko
Ir padėkosiu jos kūrėjui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą