Rašau nuo įžangos,
Gėle apvainikuoju žodį,
Erškėtrožių vainikas
Tik vėliau – dygus,
Kai skausmas gremžia,
Gerklėje įstringa žodis,
Į sausą lapą tampa panašus...
Per gilią kančią
Ir pažįstame gyvenimą,
Užsidedame kryžių ant peties
Ir einame keliu per akmenis
Basi ir alkani, skarmaliai,
Bet glaudžiame savo vaikus
Vis prie karštos širdies.
Iš ten ir kraujas
Lyg raudonas siūlas
Dar žodis srovena -
Nuo motinos, jos prigimties,-
Po kryžiumi suranda
Džiaugsmą savo -
Tai varpo paskutinis dūžis,
Pasiaukojimo ugnis...
Visuomet jaudina finalas,-
Suklumpa žodis nevilty...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą