Tik dabar pamačiau
Jūsų visų trijų akis
Ir to visai užtenka,
Kad atsivertų praeitis,-
Kaip mėlynas dangus,-
Visų tai moterų kartų
Nepaprasta gyvenimo raida
Ir artimiausia giminystė,
Lyg iš vienos dar pasakos,
Kaip žalčio žmonos rankų...
Gyvenime gal ir netyčia
Būna kokia paklaida,
Bet vėl ji stovi išdidi,-
Kaip Eglė girioje žalia
Ir šypsosi dangus
Ir šimtametei, ir jos dukrai,
Ir Linai – vaikaitei...
Štai čia įleido ji šaknis -
Didžiausia pagarba 100-ui
Jos amžiaus.
Skiriu auklėtinės Linos Baltokaitės močiutei
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą