Ateiname į šį pasaulį
Ir atitrūkstame nuo motinos,
O ta gija – virkštelė,
Atrodytų, užgijo
Tarsi nejučiom.
Bet atitrūkstame paskui
Ir nuo tėvų pasaulio,-
Lyg jie gyventų kitame laike -
Visi mažyliai siekė žaislų,
Kuriuos paduodavo mama.
Betgi ateina laikas,
Kai ir kiekvienas daiktas
Kalba už save...
Ir vėl atotrūkis -
Dabar nuo giminės,
Kuri įpylė kraują,
Prie gimtinės laiko,
Įauga į savas dainas.
Būna atotrūkis nuo darbo
Ir visos tautos,
Jeigu tas kraujas nesruvena
Nuo pat virkštelės nukirptos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą