Ir tolimi kraštai
Prie mūsų priartėja,
Kai mes aplankome,
Nors kartą per gyvenimą,
Atsivežame suvenyrą -
Medžio grūdą,
Kuris neauga net pas mus,
Bet šilumą pasėja...
Kai net kankorėžis
Ir žiemą man parodė
Savo tikrą sėklą,
Kaip perlas sužibėjo.
Saulės ratas gal atsigręžė
Ir suspindėjo vandenų,
Kalnų ir taip gražių
Dainų šalis.
Italijai sakau:
-Tu visada išlik graži.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą