Benamis

Kada pilve

Gitaros stygos

Groja tiktai maršą,

Vis pamirštu,

Kad dar kažkur

Ir šilta, netgi karšta...

Bename nebuvau,

Tik jutau alkį

Ir sielos gilumoje

Kraupią netektį,-

Kaip Vaižgantas prisiminė,-

Jo Nebylys klajojo

Kol pargrįžo alkanas...

Kiekvieną duonos kriaukšlę

Vis peržegnojo prieš atkąsdamas,

Žvilgsniu dėkojo

Už žmonių gerumą

Ir pagalbą, kad jie užmiršo,

Nuodėmę atleido

Ir žemė pribuvėja

Užkasė net kirvį karo...

Benamis - tai bedalis.

Jeigu juo nebuvai,

Kitų nekaltink.