Sustojau dar prie akmenų -
Ne iš didingo ir juodo granito,
Tiktai iš tėviškės laukų -
Rausvų, žalsvų, geltonų,-
Kaip saulutė rytą.
Prisiliečiau – šalti,
Nes dar vasario rytas;
Reikės karštų delnų,
Kad šildytų lengvai
Ir amžiams prie jų liktų.
Padėsiu kryžkelėje -
Vieną, už tėvynę kritusiems,
Kitą artojams, jų žirgams,
Žolės, arimų kvapo įsisunkusį,-
Tas kelias dideliems,
O trečias ateičiai – mažyčiams,
Kad į saulutę skristų,
Dangų išraižytų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą