Daug ko nematome,
Netgi negirdime,-
Kaip ir savo širdies,-
Bet ji juk plaka
Ir varinėja kraują
Nuo pačių pirštų,
Vėl iki širdies...
Daug ko nežinome,
Bet jaučiame tą galią
Ir paskutinį virsmą,
Kuris ir mūsų
Sielas nusineš...
Dėkoju lemčiai,
Kad mane pagirdė
Klavišų skambesio
Iš pat gelmės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą