Kas vienam duodama lengvai,
Kitam visai neskirta;
Kiekvienas turi dar iš motinos
Ir savo instrumentą.
Kai pirštai ir klausa
Vienodai kūno kalbą girdi,
Susikalba ir tyloje,
Kai širdyje garsai ištirpsta...
Kiekvienas turi ir akis,
Ne viską matančias,
Kitam nepasiduodančias spalvas
Ir kontūrus toli nubėgančius.
Kiekvienas turi pojūčius savus,
Žmogaus viltis išpildančius,
Sujungiančius jausmus
Ir vieną stygą virkdančius.
Gyvenimo dermė,-
Ji galingiausia iš visų,
Kai mūsų sielos abiejų
Vienodai mato, liečia, girdi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą