Būna juk nuotaika,
Kada jau nebijai
Ir aukšto medžio,
Kuris vienas virsta,
Prispaus ir būsime abu,
Tik šakos taip giliai
Į žemę įsispaudžia,
Kad nei iškasti,
Nei nukirsti negaliu...
Būna dienų,
Kai tylumos klausausi,-
Lyg kybau ant šakos
Volungės lizdeliu
Ir vėjas supa,
Vėl klausausi
Jo nuostabios dainos...
Būna naktų,
Kai net jau akmenys
Visai nebaisūs,
Kai krenta ant galvos;
Juk atsikelsiu rytą,
Sniegu nusiprausiu,-
Nebekraujuos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą