Ir viena skausmo ašara
Gali paskęsti vandenyne;
Jisai gi toks sūrus,
Kaip ir žmogaus kančia,
Nepritekliai ir ligos,
Kai nebėra nei krašto,
Anei pabaigos...
Tada jau tu gali
Ir ant bangos iškelti
Žmogaus likimą ir kantrybę,
Kad ją matytų žmonija.
Nupiešiu ašarą - taip didelę,
Kad ji išlies net per kraštus,-
Labiau negu audra,-
Ir vandenyną...
Kai paskutinis kąsnis
Burnoje įstringa,
Prasideda rauda,
Tada ir išsilieja į upes
Ir plaukia atgalios,
Kur žmonės nelaimingi,
Tegali jiems grąžinti
Vargo upelius.
Tik vieną ašarą pasiimu...
Oi, to juk ne gana?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą