Visur mus lydi
Žemės, dangaus akys,
Mes - tik plaštakės,
Saulės apšviestais sparnais,
Ir toks neilgas
Šis šešėlių takas,
Dar trumpesni ir atspindžiai...
Lygiuojuosi į saulės taką,
Žengiu, atrodo, žingsniais -
Skubriais ir plačiais -
Oi, siauras prieš akis
Tas vienas takas,
Vanduo apsėmė ir liūliuoja
Visais pakraščiais...
Kai saulė nusileis,
Išeisime visi savais keliais.
Anksti, vėlai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą