Dažnai net pačią prekę
Mums atstoja ženklas,
Už jį ir mokame grašius
Jis tik pasako,
Ko ir nepamatome -
Po juo paslėptas lobis,-
Kartais ir pigus...
Ir muzika - tas pats;
Ją nešamės į aikštę,
Kur stovi jau paminklas nuostabus,
Kai vienoje sėdi Mocartas,
Kitoje Gėtė, Bachas...
Ir žodis ir širdis prie jų.
Dabar tiktai prisėdame
Prie jų tarsi pašvaistės
Ir įsiklausome į amžių šauksmą,
Daug galingesnį net už mus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą