Namas būna savas,
Kada durys nerakintos,
Raktas prie savęs,
Bet vis nerakinu...
Vis dar laukiu,
Kada tu ateisi
Ir dažnai virš durų kabinu.
Tu širdy tik vienas,
Gali atrakinti,
Tik neįsilaužk –
Juk aš viena esu.
Durys buvo atviros,
Kaip ir dabar,-
Būtum ėjęs ir nuėjęs,
Būtum nepašaukęs,
Neatskirčiau vardo iš kitų.
Dabar namo durys klauso,
Nesigirdi žingsnių,
Be tavęs aš rakto nerandu.
Kažkada raktus
Nešiojomės abu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą