Visi eina

Maniau,

Kad medis stovi,

Savo vietoje išauga,

Daug ir mato -

Tokia aukšta viršūnė

Ir plati šakų laja,

O kiek dar po žeme

Ir prastai akiai nesimato,

Kai jį išrauna vėtra,

Paklupdytas rauda...

Gal tiktai tada?

Maniau,

Kad jis kantrus ir kietas -

Be skausmo, be akių,-

Kad jam vis tiek,

Kiek jam paskirta

Gyventi tarp visų...

Prilinksta šakos, atsitiesia,

Nulūžusios pavirsta

Pūzru nebyliu...

Maniau,

Nejaučia jis pavydo,

Kad jo pašonėje

Žaliuoja girios,veši;

Jis vienas sulapoja,
Sukuria pavėsį,

Nestovi, eina...

Tiktai gilyn -

Tik po žeme.