Ištiestais delnais

Nubundu ryte

Nužerta saulės spindulių,

Paglostau veidą, plaukus,

Apsidžiaugiu, –

Gyvenimas dar tęsiasi,

Su naktimi nepasibaigia…

Diena – tokia ilga,

Ne viena valanda,

Bėgu paskui saulę,

Krenta lietaus lašai,

Virpa ant delno…

Džiaugiuosi, –

Tu – šalia,

Apgaubsi, jei sušalsiu,

Priglausi – eisime,

Prie debesėlio balto

Kilsime...

Kiekvieną vakarą

Vėl į žvaigždėtą dangų

Žvelgsime.

Atleisk man

Atleisti – dieviškoji priedermė,

Ir baltas beržas mums atleidžia,

Kai šaką nulaužiame,

Užgydo žaizdą ir sula užglaisto, –

Nemirtina ši nuodėmė,

Kai skausmą šalia matome,

Drauge vėl augame…

Sulos saldumas – sveikata,

Šakelė savo kraują varvina,

Teka po lašą, palengva,

Ko nesuspėjame sugerti,

Į žemę tyliai geriasi…

Ne nuodėmė – tik neišgirdome,

Kaip lašas keliasi

Ir atspindi dangų...

Pamačiau, neužmyniau,

Spėjau pasakyti:

– Atleisk man.

Naujos dienos šypsniai

Pilki debesys

Dangų palieka,

Pagirdo žiedą

Tyras lašas vienumos

Ir gerumo spindulys

Žemę apšviečia, –

Kas myli,

Tas ilgiau gyvena,

Auga ir užaugs…

Ankstų rytą kylame iš miego,

Tyru vandeniu akis nuprausiame

Ir kitaip nušvinta žemė,

Mėlynas dangus,

Pamirštame ir netektis,

Liga palieka,

Dygsta sveikas daigas

Naujam žydėjimui

Tiek man ir tau.

Meilės pėdomis

Kai buvau maža,

Mylėjau pienės pūką,

Jis pasileisdavo per pievą

Vėjui pučiant ir nepagavau,

Lyg uoga nuraudau…

Kai buvo man šešiolika,

Kažkas paglostė lyg netyčia,

Šiurpas perėjo per nugarą,

Atstūmiau, oi, bijau švelnumo,

Lyg uoga nuraudau…

Subrendo mintys,

Laikas ištekėti – senos meilės

Ir pasipūtimo,

Kaip nebuvę,

Vienintelį pasirinkau

Ir skridome drugeliais

Per kalnelius, pakrūmes,

Lyg uoga prisirpau…

Kai 50 metų buvo,

Išsigandau, kad juoksis ir vaikai,

Jeigu vėl mylėsiu,

Švelniai paglostė ranka plaukus

Ir tarsi uoga nuraudau…

„Koks jums geriausias laikas,

Kad mylėtume?’’–

Paklausiau ir dabar net paraudau.

Prisimenu

Prisiminimai šildo,

Kai žiūri į nuotraukas,

Suglamžytas, senas,

Matai ne tiktai veidus,

Išblukusias akis

Ir lūpas besišypsančias…

Prisiminimai virkdo,

Kai sėdiesi už stalo,

Žiūri į nuotraukas senas,

Rašai vis apie artimus,

Sušildai eilutes…

Prisiminimai kelia į padangę,

Žiūri į gerves grįžtančias,

Gandrus ant seno stogo,

Jau negyvename name,

Tada ir byra žodžiai,

Kaip sename rašte…

Kas buvo – šventa,

Tėvų ir mano

Ligi šiol atmintyje, –

Daina ir giesmės,

Vienose lūpose sutilpusios,

Atgulusios albume…

Žinok, prisimenu tave.

Naktys

Seniai bijau bangų,

Niekas nebelaiko

Už liemens ar rankos,

Bijau atoslūgio, –

Jis sielą valdo,

Gali su savimi nusinešti,

Atgal kelio nėra,

Niekas neberanda…

Bijausi aukštumų, –

Tarp kalnų – tarpekliai,

Tik sakalas ten praskrenda,

Kada žemyn žiūriu,

Matau naktis,

Aš – paukštis be sparnų,

Strėle pervertas...

Skridau,

Kai tu laikei už rankos,

Seniai ilgu ramių sapnų,

Priglusk ir užsimerksime.

Vakaro tango

Neišsipildžiusios svajonės

Ašarą išspaudžia,

Ne laikas šokti, –

Ne tie metai,

Ne mano jau eilė, –

Ausyse  – muzika,

O kojos neklauso,

Susisuka galva

Nuo pirmo žingsnio,

Kai suki…

Vaikystė – bėgsmui

Per pievas – prie gėlės,

Kur nutūpia drugelis,

Jisai pakyla,

Kai skubi…

Jaunystė – šokiui,

Dabar iš pasakos

Reik pasiskolint batelius…

Neišsipildo pasaka,

Kai nėra pabaigos, –

Kurpaitė – deimanto,

Ji blizga akyse,

Bet labai trapi.

Nuogirdos

Gali nepasakoti,

Kaip tu gyveni,

Paukščius pažįstu,

Dažnai matau,

Kaip kraunasi lizdus

Ir kelia vestuves,

Paskui vaikučiai krykštauja...

Susiporuoja iki amžiaus pabaigos,

Sueina ir išsiskiria,

Tėvai nebepažįsta ir vaikų,

Kai sudeda kiaušinius

Į kito lizdą...

Trobas surenčia padrikai,

Prilipdo prie kitų,

Ant šilko siūlo pakabina,

Kai išskrenda žiemoti,

Palieka prišnerkštą...

Tik vienas gandras

Savo trobą žino,

Vėl aukštyn krauna žabarus,

Parodo, kad sugrįžo gyvas...

Vienas ir skirtumas,

Kad pešdamiesi savo gūžtą,

Vaikus gina,

Ginklų negamina.

Nebeturi mamos

Kas veja mažą

Iš savo lizdo skristi,

Kai neužaugę būna

Jo sparnai,

Kai gali pasiklydęs nesugrįžti

Į gimtą lizdą,

Kur buvai apsaugotas,

O rūpinosi dar tėvai?

Nebuvo vargo,

Tiktai nekantri vaikystė

Ir paikas noras –

Skisti,

Gyventi atskirai...

Ateina laikas ir apsidairyti,

Kas ves į tolimas šalis,

O kelias – nežymėtas,

Tik naktimis

Klajūnės žvaigždės žybsi,

Apuokas ūkauja,

Kaip tyčia,

Oi, nesuklysk,

Namai – namo...

Laipteliai

Prie naujos trobos 

Švyti nauji laipteliai,

Po metų kelerių tamsėja,

Numindžiojami batų,

Kojų nemazgotų,

Molinų...

Kai lietus nulyja,

Nuplauna praeitį,

Pasilieka švarūs,

Lyg naujagimiai,

Suvystomi į baltą drobę,

Močiučių nuaustų…

Pirmi laipteliai ar keliolikti

Apsamanoja per metus,

Išdygsta šalia ir kleveliai,

Berželiai svyruonėliai,

Karklų spurgeliai geltonuoja…

Oi, lipu, lipu.

Lietuva

Mokausi

Kaip akiai miela,

Kai ežere vandens lelijos žydi,

Pakrantėje – valtelės,

Irklai, sudėti kryžmai,

Pakilęs vėjas

Pakedena ir pašiaušia

Putą, pakeltą, suplaktą,

Nusiiria į tolumą

Vandens narai ir gulbės,

Kiti paukščiai

Vesdamiesi vaikus iš paskos,

O šie kiekvieno garso klausosi,

Žiūrėdami, ką daro

Jų tėvai…

Taip mokomės gyventi

Ir mokomės mylėti,

Taip mokomės į dangų palydėti,

Kai leidžiasi giliai

Į dugną inkarai.

Dangaus ramybė

Žiūrėdama į dangų

Ir save matau,

Kaip saulė žaidžia,

Debesėliai susiglaudžia,

Užlieja spinduliai medžius,

Prikelia paukštį giesmei,

Patupdo gūžtoje

Ilgoms paroms budėti,

Šildyti gyvybę,

Taip savo prigimtį sužinome.

Stipri pora,

Iš meilės gimusi,

Papildo vienas kitą,

Neapleidžia, pamaitina

Ir abiejų vaikai

Pratęsia giminę...

Dangau, duok mums ramybę.

Gyvenimo esmė

Tikėjimas – didžiulė laimė,

Vienatvės atspindys,

Gamta supranta tai savaime

Ir nepaskęsta nevilty…

Vėtra nulaužia tvirtą medį

Bet iš jo sėklų ar šaknų

Pasilieka atžalos

Ir tiki amžinybe,

Metų laiku…

Gėlė pražysta,

Skleidžia kvapą,

Kad ją pajustu bitė,

Maža skruzdėlė

Ir savo giminei praneštų,

Kokia mūsų esmė…

Tikėjimas – viltis,

Kad švis rytoj saulutė,

Padangėje šviesa mirgės,

Neši savo širdies dalelę,

Ko dar vėjelis neužpūtęs,

Įžiebsi ir kitiems.

Pažeistas ego

Sunku priprasti,

Kad likai jau vienas

Senatvėje ar ligoje,

Kad tau neatneša kas dieną

Puokštės gėlių,

Nors vieno žiedo,

Ant stalo niekas nebe padeda

Duonos ir pieno,

Neapkamšo nakčiai,

Susukto saldainio

Po pagalve neberandi ryte,

Neskambina už lango

Gitara…

Sunku priprasti,

Kad nesidalina

Nei meile, nei kančia.

Kol nešienautos pievos

Kol nešienautos pievos,

Jose – gyvybė,

O po dalgiu – ražienos

Ir samanų ploteliai

Į patį viršų kyla…

Po pradalge – bitelės

Dar saugo korį, pildo,

Spiečiui nebėra laiko,

Nubrauktos dobilienos,

Šaknis per dieną šildo…

Kol nešienautos pievos,

Nuo smilgų rasa krenta,

Atsigeria bitelė,

Skruzdė dar velka šapą

Į seną skruzdėlyną,

Vaikus neša į saulę,

Kad išsirist gyvybė...

Voras muselę gaudo,

Voratinklį išskleidžia,

Prie viksvų pakabina,

Sparneliai spurda baugiai,

Užgęsta jos gyvybė…

Kol nešienautos pievos,

Gėlė visiems parodo,

Koks šis pasaulis gyvas.

Užmegzta gyvybė

Gyvybė krebžda

Vos tik užmegzta

Gėlės ar medžio žieduose,

Baltosios gulbės

Aukštame lizde,

Raibo varnėno inkile…

Paskui – tik rūpestis,

Žavus, smagus,

Kaip užauginti vaisių,

Kad būtų šis saldus,

Kad vėl čiulbėtų

Paukštis ant šakų,

Plauktų žuvis

Vandenyse,

Iš kur pakylame,

Kaip gulbės,

Vieni du.

Slėpiniai

Gausu ir grožio,

Meilės slėpinių,

Kaip tamsiame miške

Ir žodžiai pasiklysta,

Pasirenku tik vieną

Iš visų gėlių

Ir sužinau apie darželį

Viską…

Savais vardais pavadinu,

Gal netikri ir klystu,

Tik nuojautą turiu,

Kada ji liūdi,

Kaip nuvysta.

Pavasario žavesys

Nuotaikos

Ačiū, kad gimei

Būna liūdna, kažko ilgu,

Tada ir mąstai,

Kam dangus vis ašaroja,

Gal kas negerai…

Kai nuskrieja debesėlis,

Švyti spinduliai,

Saulė vėliavą iškėlė

Nuo lankos, aukštai…

Kopia mintys į padangę,

Vėjo sūkuriais,

Mano sese, sielos brangi,

Būsim amžinai…