Rudens pasaka

Išbarsčiau, kaip vėjas

Rudenį lapus,

Savo turtą – žodį

Ir savo jausmus,

Patikėjau, kad skaitysi

Mano laišką

Atsirėmęs į sušildytą

Saulės kamieną,

Niekas iki šiol neaišku, –

Skrenda žodis vienas...

Dreba lapai,

Kaip ir mano lūpos,

Kai tariu kiekvieną,

Byra žodžių karuselė,

Ne visi jie apgalvoti,

Ne visi sutilpo

Į vienodą eilę...

Noriu patikėti pasaka,

Su laimingiausia pabaiga,

Paskutine rožine puota

Ir karalaitės meile

Amžina...

Oi, nesu tikra,

Ar pamatysiu,

Kaip šokdina lapą

Rudens vėjas,

Nešdamas į amžiaus upę,

Kaip jis meiliai

Laiko lopšį supa...