Pravirko
vėjas laiduose,
Rudens
simfoniją užgrojo,
Nubrido
gatvėmis lietus,
Bet
lapų nenuplovė,
Tiktai
prilipdė etiketę
Pagal
jų svorį...
Klevui
– didelę,
Su
daug pirštų – kaštonui,
O
liepa – moteris,
Ji
visada gelsva,
Lengva
, švelni,
Iš
jos viską išdroši...
Sukluso
ąžuolas
Ir
paskutinis numetė lapus,
Jame
– didingas grožis, –
Vainikas
– iš žalių,
O iš
kamieno tvirto
Kryžkelėse
Ilgiausiai
kryžiai stovi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą