Kiekvienas norime,
Kad mus suptų vaikystė,-
Jinai tokia ilga
Atrodydavo dar mažam,
O dabar jau žiūriu,
Kad ir vaikaičiai
Pabėgo iš vystyklų
Ir lekia paknopstom
Į tą pasaulį dydį,
Kuris dar nematytas jam.
O pasaką palieka
Tik seneliui ir močiutei,
Kurie vis nori laiką,
Nors minutei, sustabdyti,
Pasekti savo pasaką,
Savo gyvenimą, vaikams.
Atrodo, išbandytą,
Bet pripažįsta būtį,-
Kaip vaiko šypseną ,
Per juos susigrąžintą,
Tiktai labai trumpam.
Paseksiu, jei klausysi,
Netgi tau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą