Mes –
anykštėnai,
Tos
pačios girios ošė,
Tos
pačios šaknys
Į
gimtą žemę gijo,
Ta
pačia šnekta
Mūsų
tėvai kalbėjo,
Tie
patys upeliukai
Į
Šventąją tekėjo,
Prašnekino
ir Nerį
Ir
Nemunu į Baltiją nuėjo...
Dėkoju
lietui,
Kad
pripildė ąsotėlį
Ir
tarsi ašara skalsesnė
Per
veidą nutekėjo...
Atvėriau
savo širdį,
Jums
savo sielos vartus
Kelintą
kartą per gyvenimą
Atvėriau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą