Seniau
mūsų žodyne
Nebuvo
žodžio „meilė“, -
Tėvai
supiršdavo,
Iškeldavo
ir vestuves,
Mama
padovanodavo
Dar
savo mamos
Kraičių
skrynią,
Įdėdavo
piršlys ir akmenį,
Kad
būtų sunkiau ją
Po
vestuvių nešt...
Dabar
jau barstome šį žodį,
Po
ilgų metų
Keliame
taures,
Kada
vaikai paauga,
Krikštijame
per savo vestuves.
Turbūt
ir šitas žodis
Vėl
prarado vertę,
Kai
sakome bet kam?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą