Kai klausia, atsakau...

Žiūriu mažam

Į švelnų veidą,

Į tyras mėlynas akis,

Jose – dangus,

Ko klausia atsakau,

Bet daug ko nežinau...

Kai neramus, sūpuoju,

Duodu juodos duonos,

Kad nuo mažens priprastų

Branginti kąsnį,

Pagirdau vandeniu nesaldintu,

Kad nepriprastų

Ir neieškotų sau tiktai saldaus...

Kada pavargsta mūsų akys,

Su lopšine migdau...

Jos senos senos,

Kurias mama išmokė,

Jas atkartos savo vaikams.