Pražydo
pakelės baltai,
Išlindo
karčiosios geltonos,
Kur
buvo prieš daug metų
Šieno
pradalgės,
Kvepėdavo
dirvonuose
Čiobrelių
svaiginantis atolas,
Žydi
Sosnovskio barščiai,
Lenda
į akis
Nuodingų
morkų galvos...
Bijau
net bristi
Kiek
toliau,
Kad
neišbertų pūslėmis,
Žiūriu
tiktai iš tolo,
Kaip
netoli buriuojasi gandrai,
Paliks
jie mus
Ir
tas nenušienautas pievas,
Nes
varlės šokinėja
Ant
atolo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą