Prieš
daug daug metų sudegė sraigės namelis. Mažas jis buvo, bet visgi
savas. Įsikūrė po ąžuolu. O ten ir baravykas išdygo. Nėra
vietos abiem. Jo vaikučių aplink pridygo, lyg aplink krosnį, kai
duoną kepa, pagranduko visi laukia. Sraigiukų dar daugiau išsirito,
visi valgyti prašo.
Sugalvojo
tėveliai ir parūpino visiems kilnojamus namelius – užsidedi ant
pečių ir nešiesi, kur tik pats eini. Nereikia žiemą kūrenti,
susisuki į vidų, užsidarai dureles ir miegi iki pavasario.
O tada
jau...Visko žemė juodoji miške veltui duoda: dilgėlės minkštos,
sultingos, vitaminų – lig soties. Yra ir kitokių lapų, gali
skanauti ir dangui dėkoti. Nieko netrūksta, net ąžuolą ir grybus
pamiršo aplankyti.
Apsidairė
kartą ir graudu tapo, kam reikėjo taip sugalvoti...Visi dirba,
stato namus, o mes – veltėdžiai. Iškišo iš savo namelio mama
nosį, o kažkas pamatė ir pakalbino: „Iš kur esi? Kur eini?“
„Gerti noriu“, – sušnibždėjo sraigė ir ištiesė
straubliuką.
„Oi,
tu ir kalbėti moki, – nusistebėjo berniukas, – akelės tokios
mažos, o miškas toks didelis, pasiklysi.“
„Ne,
tik nunešk mane prie rasos lašelio“, – paprašė sraigė, –
ten ir mano vaikeliai."
Ką
darysi...Apsidairė berniukas, rado pavėsyje rasakilą ir paleido
sraigę.
„Ačiū
už pagalbą, – padėkojo sraigė, – man būtų buvusi tokia ilga
kelionė.“
Apsidžiaugė
ir berniukas. Parėjęs papasakojo savo mamai, ką miške matė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą