Kai
laidojau savus,
Buvo
nyku ir gaila,
Dunksėjo
molio gabalai,
Tarsi
dangus į žemę pažiūrėjo...
Suskambo
smėlis,
Kaip
varpo garsai,
Lietaus
lašai
Vargonais
grojo
Ir
linko beržas pakelėj,
Lapai
į ausį sušnabždėjo:
„Jau
nebėra,
Nebėr,
nebėr“...
O
danguje saulutė šviečia,
Nudžiuvo
ašarų lietus,
Dėkoju
dangui,
Žvaigždžių
spiečiui,
Kad
viskas bus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą