Visiems – danguje

Dar niekas iki šiol negrįžo

Į amžinąjį poilsį išėję,

Gyvena jie tik mūsų širdyse,

Kol atmintis gyva,

Nueiname ir padedame gėlę,

Gražiausią iš visų,

Palaistys ją rasa,

Nes ji taip pat – gyva...

Prisiglaudžiu prie beržo svyruonėlio, –

Jis saugo šviesą akyse,

Toks baltas ir švelnus,

Lyg drobė arba motinos skara,

Nosinė, kurios kamputyje

Užrištas pinigėlis,

Jis bus ir paskutinis,

Išleistas pirkti gėlei

Su ypatinga data...