Prisiglaudžiu
prie medžio,
Ant
kurio jau auga
Samana
žalia,
Jaučiu
jo gyvą šerdį,
Kaip
motiną,
Kurios
seniai nėra,
Lyg
šiurkštų nuo darbų
Tėvelio
delną
Ir
debesėlį danguje...
Dažnai
mąstau,
Ar
taip jau šventvagiška
Garbint
ąžuolą, –
Medinis
kryžius pakelės
Senesnis
už mane,
Gražus
ažūras viršuje –
Su
saule ir kryželis
Mėlyname
fone.
Dabar
vaikaitis klausia:
–
Kas ten, toks mažas
Guli
koplytėlėje?
–
Dievo sūnus iš ąžuolo,
Vaikel...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą